Barzdoto tėčio užrašai #59

Meilė vabalams.

Meilė visiems mažiems ropojantiems gyviams yra išmokta iš mamos. Ji niekada nepraeis pro šalį nepasisveikinusi su kokiu nors fainu vabalu, ar nepaglosčiusi kokio pūkuoto vabzdžio. O kadangi mažė yra visiška papūga ir kopijuoja viską, ką mes darom, todėl vos pamačius vabalą jai būtina su juo pasisveikinti. Aaaba! – su tokia pačia intonacija kaip mamos mažoji sako kiekvienam sutiktam vabalui. Pritupia ir bando paglostyti. Aba išvertus iš jos kalbos reiškia labas.

Viena pieva, dveji metai

Vakar vaikščiodamas pagalvojau, kad seniai bedariau nuotraukų palyginimus. Befotografuodamas obuolių sodą, kuris yra šioje pievoje prisiminiau, kad esu daręs visos pievos nuotrauką. Puiki proga palyginimui, ypač kai medeliai gerokai užaugo per tuos du metus.

Apskritai, kažkada šioje pieva nebuvo nei vieno medžio. Dabar panašu, kad po kelių metų čia bus mažas miškas.

Naujas tinklaraštis apie fotografiją

Dar nuo tada, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį vis ieškojau būdų kaip į jį įkomponuoti fotografiją, kaip rodyti nuotraukas, kad būtų aišku, paprasta rasti ir tuo pačiu neužspaminti visko tik nuotraukomis. Viską išbandžiau, tačiau visi būdai arba netiko arba buvo per daug komplikuoti. Nenorėjau kurti atskiro tinklaraščio, nes norėjau turėt viską vienoje vietoje.

Tačiau šiandien nusprendžiau pabandyti sukurti atskirą tinklapį toje pačioje blogofermoje tam reikalui. Radau tinkamą dizainą, išsiaiškinau kaip viskas veikia ir…supratau, kad taip yra daug patogiau. Ne visiems fotografija yra aktualu ir įdomu, todėl turėti tam atskirą puslapį yra protinga mintis. Nesuprantu, kodėl to anksčiau nesupratau.

Jausmai daiktams

Turbūt kiekvienas turi bent vieną tokį daiktą, kuris yra labai brangus, arba asocijuojasi su brangiais prisiminimais, arba tiesiog iki skylių numylėtas pliušinis žaislas. Aš irgi turėjau tokių daiktų, žaislų, rūbų. Bet ar kas nors yra bent kartą liūdėjęs dėl paskutinio likusio kotleto lėkštėje?

Kol nebuvau susipažinęs su savo žmona, tol galvojau, kad tik aš toks nesveikas ir liūdžiu dėl vieno paskutinio likusio kotleto šaldytuve, arba paskutinio gabaliuko pyrago, arba kito paskutinio likusio maisto gabaliuko. Tai reiškia, kad jeigu viso yra trys kotletai, o norisi tik dviejų, reikia suvalgyti arba visus tris arba vieną, nes vienas likęs kotletas liūdės. Kai susipažinau su žmona sužinojau, kad ji lygiai taip pat liūdi dėl kotleto. Man palengvėjo, nes aš buvau nebe vienas.

Vieno sapno istorija

Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį supratau, kad man patinka rašyti. Nors rašymo talento aš neturiu, bet man patinka pats procesas – susigalvoti mintį, pradėti rašyti žodžius, kurie virsta sakiniais, sakiniai – tekstu. Vieni įrašai geresni, kiti – nelabai, tačiau aš mėgaujuosi tuo ir bandau išmokti rašyti bent kiek geriau. 

Jau kelis mėnesius man kirbėjo mintis galvoje parašyti ką nors daugiau, nei tiesiog įrašą tinklaraščiui. Norėjosi sukurti istoriją ir ją papasakoti. Kurį laiką galvoje sukosi vienas sakinys, kuris galėtų būti istorijos pradžia. Bet vis nepradėdavau rašyti, nes arba nesugalvodavau ką rašyti, arba galvojau, kad man nieko nesigaus ir tiesiog nepradėdavau. 

Tačiau vieną vakarą prisėdau ir pradėjau rašyti. Tas vienas sakinys, nuo kurio viskas prasidėjo virto pastraipa, antra, trečia. Kitą dieną pratęsiau rašymą. Rašiau vis kažką pataisydamas, pakeisdamas, perrašydamas. Galų gale gavosi mano pirmasis sukurtas ir parašytas pasakojimas. 

Ne literatūrinis šedevras, tačiau gal tai tik pradžia?

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos