Vaikai ir akmenys

Neseniai internete žmona užrodė mintį, kuri skambėjo maždaug taip:

„Jeigu norite sužinoti kaip su vaiku susitarti ką nors daryti ar elgtis, tai pakalbėkite su akmeniu. Tiek vaiko tiek akmens klausymas ir reagavimas į žodžius yra vienodas.“

Iš dalies sutinku, nes kai mažoji išmoko ir pradėjo rodyti ožius, tai kartais atrodo, kad šnekėtis su ja ir šnekėtis su siena yra tas pats. Sakai sakai, o ji kaip stovėjo lūpas papūtusi ir visiškai ignoruodama taip ir stovi.

Kaip gimsta akiniai

Praeitą kartą rašiau apie tai, kaip reikia tinkamai prižiūrėti akinius. Šiandien papasakosiu kaip gimsta akiniai.

Viskas prasideda nuo to, kai jūs ateinate su savo receptu į optiką arba tikrinatės regėjimą vietoje. Išsirenkate rėmelį, išsirenkate lęšius, užsakymas suvedamas ir nukeliauja pas optiką.

Kas toliau?

Barzdoto tėčio užrašai #66

– Ką čia nupiešei? – klausiu mažosios.
– Mamaaa! – atrėkia man atgal.
– Šaunuolė kokia!

Ir išties, kai dar prieš kurį laiką piešė visokias spirales ir tik jai vienai suprantamus ratilus ir kitokius darinius, tai dabar ji susikaupusi sugeba nupiešti apskritimą. O nusibeždžionavusi kaip mama piešia veidą mažė lygiai taip pat nupaišo veido dalis ir plaukus. Nelabai pataiko kur kokia veido dalis yra, bet jau šis tas!

Barzdoto tėčio užrašai #65

Princesiškas charakteris.

Mažoji princesė nebūtų princese jeigu nerodytų savo princesiško charakterio. Ir kojytėmis ji patrepsėti moka, ir ne ne ne pasakyti sugeba, ir užsišikti, suraukti veidą ir mesti ingorą – lengviau nebūna. Tik, deja, visi šitie bajeriai jos princesybei vistiek nepadeda pasiekti savo tikslų ir norų. Tokiu atveju pasitelkiami dviejų karalysčių – princesės ir suagusiųjų – diplomatiniai dialogai siekiant abiems pusėms tinkamo susitarimo ir įvykių eigos. Nepavykus pasiekti susitarimo suaugusiųjų karalystės vadovybė skelbia misijos pabaigą iki kito tinkamo momento.

Atsirado optiko patarimai. Akinių priežiūra

Mano tinklaraštis pastoviai keičiasi, atsiranda naujos temos, senosios – nunyksta, rašau apie visiškai tarpusavyje nesusijusius dalykus. Gal tai ir nėra pati geriausia mintis, bet mane domina skirtingo sritys, skirtingos temos ir apie jas su mielu noru rašau.

Jau kurį laiką dirbu optiku – gaminu, bei remontuoju akinius. Kai dirbau su kava esu rašęs nemažai straipsnių kavos ir apskritai kavinių tematika. Kai kam tai tikiuosi buvo naudinga informacija. Dabar tą patį norėčiau padaryti ir su akiniais bei optiko darbu. Rašysiu patarimus, kurių niekur neperskaitysite, pabandysiu paaiškinti kaip ir kodėl konkretūs dalykai veikia arba neveikia, papasakosiu techninius niuansus, galbūt net bus galima užduoti klausimus. Kiek man tai gausis – pamatysime ateityje.

Barzdoto tėčio užrašai #64

Puodo reikalai: antras bandymas

Pirma dalis šičia. Po nekuklios pertraukos vėl grįžom prie puodo reikalų. Tiksliau sakant puodo reikalai virto klozeto reikalais praleidžiant beveik neatskiriamą vaikystės atributą – puoduką.

Po pradėtų lyg ir sėkmingų bandymų sodinti mažę ant puodo po kurio laiko nevalingai visą tą reikalą apleidome. Tik prieš kokias dvi savaites susizgribome, kad artėja darželis, reikia mažę išmokyti ant puodo daryti, o ir pirkti bei keisti sauskelnes jau šiek tiek pabodo. Vos pradėję sodinti ant puodo prisiminėm, kodėl apleidom tą reikalą – kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė. Reikia begalės kantrybės paaiškinti tokiam mažam vaikui eilinį kartą pavariusiam ant grindų, kodėl reikia sėsti ant puodo. Ji lyg ir supranta, kad reikia sėstis, žino, ko mes iš jos norim, bet panašu nemoka palaikyti, pakentėti, kol atsisės ant puodo. Turėjom mintį, kad jai nepatinka puodas, todėl įsigijom dangtį tualetui.

Barzdoto tėčio užrašai #63

Laiptai ir bordiūrai

Ar prisimenat, kai būdami vaikais einant būtinai reikėjo kur nors užsilipti ir ten eiti? Ar tai būtų bortelis, ar neaukštos sienos gabalas, ar betoninės klombos. Aš pats prisimenu kaip mėgdavau užsilipti ant aukšto iš akmenų padaryto borto ties buvusiu kino teatru Neris. Taip pat mėgdavau eiti tvoros pamatais palei Sapiegų parką. Niekas manęs to nemokė, nemačiau taip ką nors darant, tai buvo tarsi kažkoks slaptas instinktas, kurį turi tik vaikai ir jie taip daro.

Barzdoto tėčio užrašai #62

Meilė žaislams.

Kaip gyvenime atsiradęs vaikas sugeba akimirksniu pakeisti požiūri į kai kuriuos dalykus. Pavyzdys – vaikiški žaislai. Kol neturėjom vaiko ir negalvojom apie jį, tol visi mažylių žaislai vienodai švietė: smėlio žaislai, dėlionės mažiukams, lėlės, kaladėlės. Bent jau man. Buvo įdomu pažiūrėti, bet labiau nedomino.

Nežinau, kas pasidarė atsiradus vaikui, bet jaučiu nenusakomą meilę visiems tiems žaislams, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio. Parduotuvėje beveik visada praeinu ir pasižiūriu ką nors su kuo mažė galėtų žaisti ir kas jai būtų įdomu. Man ir pačiam įdomu. Mielai pats žaisčiau su tais žaislais. Statyčiau smėlio bokštus ir kitų formų blynus, kasčiau ir grėbčiau, pilčiau vandenį ir plukdyčiau laivelį. Po to, kai mažei nupirkau kamuolį su juo daugiau laiko žaidžiau aš nei jį. Pradėjau spardyti kamuolį namuose ir užsimiršau visai, kas aš ir kur esu. Panašu, jog manyje bunda mažas vaikas.

Tas vakaras

Tas nuostabus vasariškas vakaras vaikštant miške, kuomet besileidžiantis saulė šviečia tarp medžių sukurdama pasakiškus vaizdus ir nušviečia viską vis šiltėjančia oranžine spalva. Tas per dieną prikaitusios ir vakare savotiškai kvepiančios pievos kvapas. Ta vakaro ramuma, kuomet vakarop nurimsta vėjas, pasidaro tyku ir girdisi tik vakarinis paukščių čiulbėjimas. Tas vakaras, kuomet laikas tarsi sustoja. Tas vakaras, kuomet atsiguli pievoje, žiūri į dangų ir saulėtekį ir svajoji. Arba nieko negalvoji ir mėgaujiesi akimirka.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos